Belenkaip gražią sekmadienio popietę atvykau į Eskisehir. Mane pasitiko mano study bydy - vaikinukas vadu Yasin. Yasin studijuoja komunikacijos fakultete marketingą ir dirba Red bull marketingistu - atsakingas už brando marketingą Eskisehir mieste. Taip pat jis pažįsta daug lietuvių, o praėjusį semestrą jis gyveno su lietuve, kuri buvo jo mergina. Ji išvažiavo prieš keletą dienų, nes baigėsi jos ERASMUS, tai dabar jis truputį depresuotas, bet vistiek labai man patinka.
Mano kambarys sveciu namuose
Yasin nusivedė mane pavalgyt - ir baisiai apsidžiaugiau ir nustebau, kad šitas miestas kur kas pigesnis nei Kocaeli. Pavalgėm kavinėj už 4 TL, o Kacaeli už tokiąkainą nebent universiteto valgykloj ką nors gali gaut. Yasin taip pat paminėjo, kad universiteto valgykloj už kompleksinius pietus studentai moka 1 TL (2 LT). Vėliau, palikusi visus lagaminus pas jį - išsiruošiau pasivaikščiot po miestą. Nuėjau iki universiteto - dievaži koks didelis, bet apie jį papasakosiu kitą kartą. Susiradau universiteto svečių namus (nes čia mes galim gyvent 5 dienas nemokamai, o aš vis dar nesusiradus būsto), užsiregistravau ir išėjau į miesto centrą.
Vaizdas pro mano sveciu namu kambario langa
Po pasivaikščiojimo pasiėmiau savo lagaminus ir grįžau į svečių namus. Svečių namai labai paprasti, bet tvarkingi, bet šita šalis manęs nekenčia interneto atžvilgiu. Gyvenu labai gražiame vienviečiame kambaryje, bet kuris neturi interneto. Šalia manęs - 3 lenkės ir viena danė. Šiek tiek bendravom, danė pasirodė labai linksma, lenkės irgi nieko atrodo, tik keista, kad jos ieško buto gyvent visos kartu, nes atskirai nenori. (žemıau - aukšto (3) kuriame gyvenau korıdorius ir prieškambaris)
Vakare man parašė Ysin, kad surado penkis pasiūlymus nuomot butą, tai antradienį ėjom apžiūrėt. Suradau patį gražiausią butą, kokį gyvenime esu mačius. Keturių kambarių - vienas svetainė, kokių 40 kv.m. didumo su projektorium ir begale minkštų krėslų, staliuku ir židiniu. Kiti trys gyvenamieji kambariai - vienas pirmam aukšte, du - antram (ai reikia paminėti, kad butas -dviejų aukštų su medinėm parketinėm grindim). Taip pat pirmam aukšte - dušas ir du toletai, antram - vonia ir tualetas, dydžio kaip Zaico kambarys (kas žino, kaip aš mėgstu tokias vonias tai supranta :), žinoma vonios kambarys neprilygsta Simo Klaipėdos buto voniai, bet labai arti to - o tai jaulabai daug :)). Ir tai dar ne viskas - pirmam aukšte - milžiniškas balkonas, o antram - terasa, kurioj čiuju fuksų nulines būtų galima organizuot (dydžio kaip Tarantino klubas, nu gal biškį perdedu):). Butas - viršutiniuose 7 ir 8 aukštuose, per langą matosi visas miestas. Ai beje, butas - pačiam centre. Žodžiu, tikriausiai jau supratot, kad sutikau ten gyvent :). Per mėnesį mokėsiu 180 EUR (620 LT) (čia su viskuo - komunaliniais, internetu, šildymu ir pan.). Turėjau ir pigesnių pasiūlymų, bet šitas butas tikrai vertas pabadavimo ir pataupymo :), nors šiaip aš panašiai ir planavau, kad nuomai išleisiu apie 200 EUR (universiteto info formoj buvo parašyta, kad maždaug tiek kainuoja).
Antradienį daugiau nieko ypatingo ir nenuveikėm - nuėjom į universiteto ERASMUS centrą - užsiregistravom. ERASMUS centras randasi Studentų centre, iš pražių nelabai supratau, kas tai. Ogi pasirodo tai pastatas, dydžio kaip kokie 4 MIFai, skirtas studentų atstovybei ir studentų klubams. Tai kai jėga. O mano study budy - yra prazidentas kažkurių tai ten organizacijų, tai sakė galės supažindint su savo organizacijos ir studentų atstovybės nariais, aprodys patalpas, supažindins su veikla :) Po universiteto - vaikščiojom po senamiestį ir tiek. Vakare grįžus dar pletkinau su lenke ir žiūrėjau Californication pirmą sezoną (Ronan su Denes kažkaip užkrėtė mane tuo serialu). Ai beje, dar antradienio rytas buvo pats gražiausias per paskutinius metus (tokį gražų rytą paskutinį kartą mačiau gal tik Vilniaus gatvėj) - pro langą švietė saulė, nusimaudžau normaliam duše, pasileidau mėgstamą muziką, jei dar ir kavos būtų buvę - būtų tobulas rytas :)
Dabar va eisiu krautis daiktų ir krausysiuosi į naujus namus :) Taip va prasidėjo mano gyvenimas Eskisehire, kol kas man čia labai labai parinka, žiūrėsim kaip bus toliau…
Rodyk draugams
Eilic grupė ir organizatoriai
Paskutinė EILIC kursų savaitė prabėgo gana ramiai ir greitai. Pirmadienį turėjom paskutinę paskaitą prieš egzaminą, kurį laikėm antradienį. Egzaminas nebuvo labai sunkus, juolab, kad dėstytojas leido naudotis viskuo, ką turim. Ir labai jau juokingai viskas vyko - per vidurį egzamino įlėkė visa EILIC kursų organizatorių komanda ir išdalino sertifikatus, kurie teigė, kad mes sėkmingai pabaigėm Turkų kalbos kursus. Taigi supratau, kad egzaminą išlaikėm visi, tik pažymių kol kas nežinom. Dėstytojas spėjo ištaisyt tik Denes darbą, nes jis labai greitai jį parašė. Kiek supratau - gaus neblogą pažymį, nes dėstuytojas labai džiaugėsi - lakstė su lapu rodė visiem ir murmėjo: „cok guzel”, kas reiškia labai puiku. Mūsų darbų rezultatus turėtų atsiųst kitą savaitę. Sužinojau, kad šie kursai turi 8 kreditus, tai galėsiu atsisakyt poros paskaitų ir Anadolu universitete turėsiu tik keturias paskaitas (maksimum 12 akademinių valandų per savaitę).
Pirmadienį po paskaitų susirinkom visi pas Natacia, užsisakėm turkiškų picų, pletkinom, o Ronan parodė tokį prancūzišką žaidimą, kuriame reikia labai daug meluot - tai visai gerai pasirožiau :) Šiaip paskui su Nicolas eidami namo aptarėm, kad labai jaukus vakaras buvo ir, kad jau po truputį visi apsipratę ir apsitrynę esam, tik bėda ta, kad kai pagaliau vieni prie kitų pripratom - baigiasi kursai.
Egzamınas
Antradienį po egzamino dieną praleidau pas Ronan su Denes, o vėliau visi susirinkom pas mane. Toks ale atsisveikinimo vakaras buvo - nes kitą dieną Daniela, Laura, Ronan ir Denes išvyko į Sambulą, o Marin - į Izmirą. Atsisveikinom tai visi taip lyg didžiausi draugai būtumėm - kažkaip keista buvo, nes abejoju ar daugumą jų dar kada nors pamatysiu.
Trečiadienį praleidau namie - susitvarkiau ir pan. Ketvirtadienį pasikroviau savo mp3′ioškę ir išėjau į miestą batų pirkt, nes tie kuriuos nusipirkau Vilniuj prieš išvažiuodama - praktiškai reikia išmest, puikūs batai, ką ir bepasakysi, visas dvi savaites atlaikė… Diena pasitaikė labai graži tai daug vaikščiojau, nusipirkau inkariukus už 20 TL (40 LT).
Penktadienį Bathuan pakvietė mane į gyvos muzikos barą. Jame dar prisijungė jo draugė - labai linksma mergina. Kažkokia roko grupė grojo R.E.M., Matalica, Ramstain, Red hot chili peppers ir kitų žinomų ir nežinomų atlikėjų koverius. Tiesą sakant, nežinau ar tokia grupė rastų kur koncertuoti Vilniuje. Grupėje - bosinė gitara (ir vokalas kartu), gitara ir būgnai. Jeigu pavyzdžiui jiem prisireikia daugiau instrumentų - ne bėda - turėjo kompą tai paleisdavo likusių instrumentų įrašus ir jiems pritardavo. Per vieną dainą Bathuan užsiropštė ant scenos ir pradėjo dainuot, tada jie pasiūlė jam padainuot dar vieną dainą. Kai Bartas pagaliau nusiropštė nuo scenos, kažkoks vyras paėmė jo kontaktus - grupę kuria ar kažką… Šiaip tai labai linksmas vakaras buvo, su ta Barto draugeprisišokom tiek, kad dar ir šiandien kojas skauda, o per Ramstain taip galvą atkračiau, kad vis dar kaklą skauda :).
Po koncerto kalbėjom su grupės nariais (baras nedidelis, žmonių nedaug), tai kai paklausė ar patiko, tai išsisukau su atsakymu, kad man patinka šis vakaras. Nes tikrai labai linksmas buvo, tik į pabaigą Bartas mus išsitempė namo, nes pasak jo, kai bare sužinojo, kad aš užsienietė - visi pradėjo žiūrėt, siūlė Batui nupirkt mum viesiem gėrimų, parvežt namo ir pan… bet nežinau ar čia tiesa ar jo paranoja:) nes Bathuan toks mėgėjas pameluot… čia kada kalbėjom apie muzikinę klausą, tai sakau, aš tai ritmo nejaučiu, o jis man sako aš ir nejaučiu ritmo, kai turėjau anksčiau grupę tai mūsų būgnininkas bandė mokint būgnais grot, bet labai gerai nesigavo tai daugiau nebandžiau. O užvakar mes su jo drauge kabėjom ir nusprendėm, kad tos ale grupės būgnininkas visai nieko, tai Bartas man ir sakys - žinai aš ir būgnininkas buvau… Žodžiu, vyrukas mėtosi dažnai, bet už vakarą lieku dėkinga :)
Grįžtant namo mus sustabdė policija (pasirodo jie čia kartais taip daro) - paprašė parodyt asmens dokumentus. Aš savo pasą su viza ir resident permit buvau palikus namie, tai parodžiau asmens tapatybės kortelę, jie tik pažiūrėjo ir nieko nesakė,kai susinervinau - išleidau apie 600 litų (pasas, viza, resident permit) ir jiems net nereikia jų… nors kita vertus gal ir gerai, nes jei būtų paprašę, kadangi neturėjau dokumentų su savim tikriausiai būčiau praleidus pora valandų kalėjme (Bartas taip sakė), kol man kas nors iš namų būtų atnešę mano dokumentus.
Šeštadienį dieną išlėkiau į miestą - nusipirkau dar vienus batus :) Vakare grįžo Arda su savo pusbroliu - kepėm vištieną ir kalbėjom (pasisekė - jo pusbrolis (fotografas) mokėjo angliškai), žemiau - mano kambario foto.
Svetainė su Arda
Dabar va sėdžiu traukiny pakeliui iš Kocaeli (išvertus į lietuvių kalbą - sutuoktinio (vyro) rankos (glėbys)) į Eskisehir (senasis miestas). Mane turėtų pasitikt mano „study body” - Yasin ir padėt nusigaut iki Anadolu universiteto svečių namų… Taigi EILIC periodas baigėsi, prasideda ERASMUS :)
Rodyk draugams
Čia kurią dieną suvokiau, kad rašau apie tai ką veiki, bet nepapasakojau apie tai kokia aplinka ir šiaip koks įspūdis yra apie Turkiją. Taigi taisau savo klaidą :)
Važiuodama į Turkiją labai daug ko nežinojau ir neturėjau jokių nusistatymų ar įsivaizdavimų, kaip viskas atrodys. Tai ką pamačiau - nei apstulbino, nei nuvylė. Iš tikro, Turkijos miestai, kuriuos mačiau (Stambulas, Kocaeli), nesiskiria labai daug nuo Europos.
Gatvės - tvarkingos, turi daugybę prekybos centrų, parduotuvių, kavinių, restoranų (kai kurie brand‘ai yra europiniai tokie pvz. kaip Berska, McDonalds, Starbooks). Mane nustebino tai, kad gatvėse labai daug šunų - vaikšto sau netrukdomi per gatves, miega šalia namų ir pan. (Stambule labai daug kačių); bet kas įdomiausia visi jie sužymėti - turi ausyse auskarus (panašiai kaip karvės Lietuvoj:)). Gatvėse elgetaujančių - vienas kitas, bet ir tai labi įdomus tas elgetavimas. Už tai, kad kažkiek paaukoji - jie leidžia tau pasisvert, ar nosinių pakelį duoda. Gali pamatyt labai daug vaikinukų, kurie valo batus (kaip filmuose :)), bet man patarė, kad geriau tom paslaugom nesinaudot, nes paskui liepia sumokėt daug, o jei neduodi kiek nori tai jų draugai padeda tau išimt pinigus iš piniginės. Vieną kartą Stambule toks berniukas pametė šepetėlį, tai aš pakėliau ir padaviau. Tas berniukas man ir sako: „You are very gentelmen” ir norėjo man batus valyt murmėdamas: „For free, for free”, bet aš nesutikau, kažkaip nemaloniai jausčiausi… Gatvėse dar gausu visokių prekiautojų kažkaip net keista - jie pardavinėja viską, kartais net neįsivaizduoji, kad žmonės gali beeidami sugalvot pirkt tokius dalykus (kaip pvz. vilkeliai - vos neužmyniau kartą ant vieno). Be to pardavėjai - labai lankstūs. Kai buvau Stambule, staiga pradėjo lyt ir per 1 minutę staiga iš kažkur atsirado 4 vyrai, pardavinėjantys skėčius.
Transporto sistema - labai gera. Sambule yra metro, tramvajai, autobusai, Kocaeli turi labai neblogą autobusų sistemą. Tarpmiestinis susisiekimas komfortabilumu tikrai lenkia Lietuvą. Gali rinktis kuo važiuoti - traukiniu ar autobusu. Traukiniu dar nevažiavau (nors jie pigesni, bet lėtesni), bet autobusai - labai patogūs, kaip jau pasakojau anksčiau, turi TV, radiją, žaidimus; našiojama kava, arbata, sultys, vanduo, vasaros metu - ledai. Mieste yra labai daug „autobusų stotyčių” - pasirenki kuri tau artimiausia, nueini, nusiperki bilietą, tada busiukas tave nuveža iki pagrindinės stoties iš kurios važiuoja autobusai ir nuveža tave į kito miesto pagrindinę stotį, o ten taip pat yra busiukai, kurie tave nuveža, kur tau reikia.
Žmonės - labai daug ir labai skirtingi. Jeigu, kas nors mano, kad atvažiuos čia ir visi pastebės, kad esi ne turkas - turiu nuvilt (na nebent esi aukšta/s blondinė/as su didelėm žydrom akim). Iš tikrųjų, kol nepradedi kalbėt angliškai, niekas nesupranta, kad esi ne turkas. Kiek supratau iš istorijos paskaitos - Turkijoj, labai daug skirtingų kultūrų susimaišę, todėl ir žmonės labai skirtingų bruožų. Tiesa, skirtumų tarp turkų ir tarkim manęs - yra. Turkai gana žemo ūgio. Mano ūgis (1.74m), kiek supratau, yra kažkur vidutinis turko vyro ūgis, aukštesnės turkės už save dar nesutikau. Moterys čia žemos, lieknos, ilgais juodais plaukais, didelėm rudom akim. Tiesą sakant praktiškai daugumos turkų akys - rudos. Žmonės bendrauja gana šiltai, vyrai yra labiau bendraujantys, moterys -mažiau. Labai šiltas yra vyrų tarpusavio bendravimas. Lietuvoje pagalvotum, kad gėjai. Pasisveikindami ir atsisveikindami jie pasibučiuoja, gatvėje vaikšto susikibę už parankių ir pan. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos visi sakė, kad oj turkai labai landūs, susilauksi daug dėmėsio, saugokis. Iš tikrųjų, tai nežinau: ar aš labai baisi ar ką, bet perdėto dėmesio manimi tikrai nepastebėjau - niekas čia nesekioja iš paskos ir nesiekia dėmesio. Kiek supratau, mano kurso merginos irgi nesusidūrė su ypatingu turkų susidomėjimu… Dar vienas bendras bruožas - labia daug turkų rūko, galiu suskaičiuot ant rankos pirštų, kiek sutikau nerūkančių turkų (gal net vienos rankos užtektų).
Miestas kuriame gyvenu per EILIC kursus - Kocaeli - vienas konservatyvesnių. Čia gali pamatyti daug moterų su skarom ant galvų. Naktinis gyvenimas - gana nuobodus, tėra viena gatvelė (trumpesnė ir mažesnė nei Trakų g. Vilniuje), kurioje įsikūrę visi klubai, barai ir pan., beje, visi jie savaitgaliais užsidaro apie 1h.
Maistas - gana skiriasi nuo Lietuvos. Jie mėgta valgyti aštriai, o jų maistas man pasirodė šiek tiek rūgštokas - jie mėgsta citrinas ir jogurtą (kuris skiriasi nuo lietuviško - panašesnis į kefyrą, tik tirštesnis ir šiek tiek rūgštokas). Čia mažiau pieno produktų ir mėsos kainos gan aukštos (kiaulienos, beje, čia nerasi) - vegetarams tikras rojus. Daržovės, žuvis, duona, vaisiai - žymiai pigesni nei Lietuvoje. Ryžiai (kuriuos jie gamina pasaki6kai skaniai) ir daržovės - dažnas dalykas turkų racione. Taip pat, kiek pastebėjau, turkai geria labai daug vandens, prie šio įpročio jau ir aš pradėjau priprast. Dauguma turkų labai mėgsta apsipirkinėti turguose - žuvies, vaisių ir daržovių ir kokybė, ir kaina - daug geresnės. Beje, kas man labiausiai patinka Turkijoj - tai balta duona - nepaprastai skani. Jei kalbant apie kebabus, tai čia jie šiek tiek kitokie (nemačiau kad dėtų kopūstus, mėsa ir duona skanesnės) ir labai jau daug rūšių. Kebebai jiems - toks pats patiekalas, kaip mums paprastas kepsnys - patiekia lėkštėje. Arbatą jie geria iš mažyčių puodelių, ji čia pigi ir labai populiari. Paprastos kavos - nė su žiburiu nerasi, geriausiu atveju - tirpi Nescafe. Alkoholis - baisiai brangus (pvz. Alus 0,3 L parduotuvėje apie 3 TL=6LT), gal todėl dar nei vieno girto žmogaus nemačiau. Ko labiausiai pasiilgau iš Lietuvos - tai pieno (jie čia turi tik panašų į MŪ - visirntą), grietinės, saldžių pieno produktų (sūreliai, varškė ir pan.), normalios kavos, kiaulienos ir normaliai paruoštų bulvių.
Kainos - panašios kaip Lietuvoje: kai kas brangiau, kai kas pigiau. 1000 TL (2000 LT) yra pakankama mėnesinė suma studentui, norint laisvai gyvent.
Butas kuriame gyvenu - labai geroj vietoj - 5 min nuo miesto centro, bet turi savų trūkumų: neturi interneto, šilto vandens virtuvėj, dujinės (tik vienas elektrinis kaitintuvas stovi), vonioj vandenį reikia užvirint (kiekvieną kart reikia užkurti dujas ir palaukt apie 5 min). Bute - trys kambariai: sveitainė (kuriame jie viską daro), miegamasis (kuriame tik miega) ir svečių miegamasis (mano kambarėlis, kuris labai jaukus, bet trūkumas, kad visą laiką jame naktis, nes langas į vidinį kiemą, kurio plotas gal kokie 5 kvadratiniai metrai). Man neįprastas dalykas - jie rūko kambariuose.
Studentų pora, kuri mane prėme - labai miela. Vaikinas ir mergina - jie abu draugauja, kas labai keista Turkijoje, nes mergina negali gyvent su vaikinu iki vestuvių. Duygu šeima iki šiol nežino, kad jie gyvena kartu (kai jos mama buvo atvykusaplankyt - jie iškraustė visus Ardos daiktus ir Duygu draugė buvo trumpam atsikrausčius). O kaimynai mano, kad jie -pusbrolis ir pusseserė, nes kitaip neleistų jiem čia nuomot buto. Kai paklausiau ar Arda tėvai žino apie tai, kad jie gyvena kartu - Duygu atsakė - žino, jis juk vyras, nieko čia tokio. Sunku būti mergina čia…
Arda draugai - muzikantai, labai lengva su jais bendraut, nuoširdūs ir kalbūs. Nors ir nelabai moka anglų, visada kai tik jie būna sugebam prabendraut iki išnaktų. Duygu draugus skirstau į dvi kategorijas: makantys anglų kalbą ir nemokantys. Tie kurie moka- labai mielai ir noriai bendrauja, kurie ne - nebendrauja (tik viena jos draugė, kad ir nemokėdama anglų su manim bendravo). Šiaip man labai pasisekė su šita pora - labai manim rūpinasi. Turkai turi kažkokį neįprastą svetingumo jausmą, kuris labai mielas, bet kartu jautiesi nejaukiai, kad taip tave prižiūri, manau mes lietuviai neesame prie to labai pripratę.
Tai va tokia yra aplinka, kurioje gyvenau. Ryt keliauju į Eskisehir :)
Rodyk draugams
Ketvirtoji savaitė - atrodo, kad pagaliau visi pripratom vieni prie kitų. Šią savaitę labiau jaučiausi taip, lyg laiką leisčiau su draugais, o ne su šiaip grupe studentų, kuri atsitiktinai turi būti kartu.
Man pirmom savaitėm buvo sunkiausia suvokt, kad aplinkui nėra nei vieno pažįstamo žmogaus, kuris tave žino ir supranta. Įspūdžių - begalė, o pasidalint su kuo nėra. EILIC grupės studentai gana mieli, tačiau pirmom savaitėm tikrai buvo sunku nuoširdžiai bendraut. Visi tiesiog bandė išsiaiškint, kokią vietą grupėje užims: su kuo linksmiausia bendraut ir leist laiką, kas tave supranta ir kam įdomu su tavim bendraut ir t.t., žodžiu vyko apsitrynimas. Šią savaitę, atrodo, pagaliau šis periodas baigėsi.
Aš asmeniškai daugiausia laiko leidžiu su Ronan, Denes, Daniela ir Marin. Denes - labai įdomus, visada linksma į jį žūrėt ir jo klausyt kai ką nors pasakoja. Manau man jis patinka todėl, kad panašiausias iš visų į mano draugus (Robertėlio ir Ugo mišinys)- visada atsipūtęs su tokia ironiška šypsenėle sėdi, jei kalba, tai visada būna kas nors įdomaus,linksmo ir protingo, dažniausiai kalba apie tai ką žino. Čia kada apie keliones kalbėjom, tai apėmė toks jausmas, kad su Robiu šneku :) Mat Denes , kaip ir Robis su Ugu, nemėgsta keliaudamas aplankyt vietas, kurios yra visuose giduose, o po sakinio: „kažkokia nesamonė keliaut po turistines ar įžymias vietas vien tam, kad užsidėtum varnelę ant žemėlapio, kad aplenkei. Man labiau patinka pačiam viską atrast: ramiai sau vaikščiot gatvėm, pasėdėt kokiam nors kabakėlį, pabendraut su paprastais vietiniais žmonėm, nes čia yra tikra kultūra, o ne ta į kurią gidas pirštu parodo ir sako - va čia šalies kultūros pavyzdys.” prisiminiau kaip Robis su Ugu panašiai man prieš važiuojnt į Berlyną aiškino:) Bet kokiu atveju, labai įdomis šitas vokietis. Labai linksma žiūrėt į Ronan ir Denes - jie kaip sutuoktiniai:) Abu kartu - pora kaip tvora: gyvena kartu, abu dievina futbolą, kai kur nors einam vieną kartą už abu moka vienas, kitą kartą kitas. Žodžiu su šitais dviem visada labai linksma bendraut - po paskaitų dažniausiai pas juos hostely sėdžiu, nes Ronan žino, kad pas mane neto namie nėra tai nepamiršta pakviest į svečius.
Daniela - tokia santūri ir labai šiltas žmogus, todėl su ja jaučiuos labai jaukiai. Kažkaip su ja visada linksma moteriškai papliaukšt, pasišaipyt iš ko nors ar šiaip tiesiog papletkint. Na, o Marin - ji estė, mūsų kultūros panašios, todėl su ja lengva rast kalbą.
Taigi, tęsiu savaitės veiklos aprašymą. Paskaitos - kaip paskaitos, nieko naujo ar įdomaus. Ketvirtadienį per „Orientation day” turėjom istorijos paskaitą apie Turkijos istoriją - labai įdomi paskaita, gaila, kad mūsų tik keturi buvo (Ronan, aš, Marin ir Laura) - visi kiti sirgo arba šiaip negalėjo. Vakare pas Natascia ir Jana bute buvo kultūrinių valgių vakarėlis - gaminom visi savo šalies patiekalus. Aš gaminau šaltibarščius - visi valgė ir atrodo patiko (porai turkų ir vokiečiui manau tikrai patiko nes labai gyrė ir viską suvalgė:)) Italai gamino makaronus, ispanai (susipažinom su penkiais ispanais - pasirodo jie ERASMUS turi čia) patiekė tortilias ar kaip jie ten pavadino, žodžiu, omletas su bulvėm ir kiauliena, estės - įdarytus kiaušinius ir mišrainę su bulvėm, prancūzas atnešė prancužiško vyno (atrodo 1987 metų), kurį atsivežė iš savo gimto krašto.
Vakarėlis buvo gana linksmas, daug bendravo ir t.t. Susipažinau su vienu turku - Bathuan (bet liepė jį vadint Bartu), kuris puikiai angliškai moka - jo senelis dirba ambasadoriumi JAV ar kažkas panašaus, tai kaip supratau jis daug keliauja. Su juo tai labai linksmai susipažinom aš važiavau autobusu link Janos (slovakės) namų; išlipau ir jis kartu išlipo ir sako man: tu tikriausiai pas Janą eini?, sakau - jo, sako: nu pamačiau, kad nepanaši į turkes ir dairaisi aplinkui tai taip ir pamaniau. Labai šnekus, bet ir pavargt nuo jo lengva - labai pagyrūnas: nuolat pasakoja kur jis keliavo, kiek užsieniečių merginų turėjo, kad jo dėdė BMW turi, kad jo tėvas jam mašiną pirks, kiek jis įtakingų draugų turi ir pan. Ir turi kažkokį keistą bruožą, paniškai savo metus slepia… Va toks va :)
Penktadienį buvo „Social activities day” - važiavo žiest puodų. Aš, kadangi man tos meninės dienos Hareke campus visada būna gana nuobodžios, nusprendžiau nevykt ir likau namie. Turėjau dieną sau - ilgai miegojau, žiūrėjau filmus, gaminausi valgyt, išsiploviau drabužius (mes skalbimo mašinos neturim tai šis darbas užėmė pakankamai daug laiko), susitvarkiau butą (pamiršau paminėt - tukų studentams praeitą savaitę egzaminai baigėsi, tai visi išsivažinėjo namo - mano kambariokai taip pat. Tad nuo savaitės pradžios gyvenu viena). Kiek supratau, dauguma mūsų nejautė potraukio puodams, nes į Hereke važiavo tik keturi iš mūsų.
Šeštadienį Bathuan pakvietė mane pietų. Kaip visada jis baisiai daug ir dažniausiai apie save kalbėjo tai man pokalbio temom nereikėjo rūpintis. Linksmiausia tai, kad jis išpasakojo vos ne visą savo gyvenimą tai aš kažkaip sudėliojau ir suskaičiavau jo metus :) Jis manęs paklausė iš kur žinau, sakau pasą tavo patikrinau - vargšas net perbalo (pasak jo - jo metus žino tik mama, sesė ir tėtis), bet paskui pasakiau, kad apskaičiavau ir, kad jis per daug apie save kalba. Vėliau ėjom į Marin kambariokių organizuojamą vakarėlį. Ten susipažinau su dar pora turkų, kurie puikiai angliškai moka (šiame mieste - retenybė). Vienas jų - Ronan „study body”. Labai mielas vaikinas (vardo nepamenu, kažkas iš s raidės…) - tikra merginų svajonė: gražus, mėgsta romantines komedijas, Robbie Williams muziką ir apsipirkinėt (kitą dieną jis su Marin apsipirkinėt važiavo, aš šitą džiaugsmą nusprendžiau praleist :)) . Pusė vakaro prapliurpėm apie muziką, filmus, tokius kaip „Pretty woman” ir panašius -labai keistas pokalbis, turint omeny, kad jis vaikinas :D Kitą pusę vakaro prapletkinau su kitu turku, kuris dirba tarptautinėj kompanijoj, o jo kambariokas iš Kalifornijos. Pasirodė, kad toj kompanijoj jis dirba marketingistu, tai turėjom apie ką pakalbėt :) Dar bendravau su viena Marin kambarioke - angliškai nelabai gerai kalba, bet suprast galima. Bet kokiu atveju jei teisingai supratau ji daugiausiai pasakojo apie tai, kad labai gerai sutaria su vaikinas ir pažįsta visus turkų vaikinus ir jie nori tik vieno dalyko… :)
Kažkur apie 12.30 sugalvojom kad reikia eit į miestą, bet visur kur ėjom vakaro programos jau buvo pasibaigę ir viskas užsidarinėjo (buvo gal po pirmos biškį), žožiu nieko neradom, grįžt atgal tingėjau, o kadangi baisiai lijo ir mano namai buvo tik 5 min nuo barų gatvės, tai nusprendžiau eit namo. Marin sakė, kad nieko įspūdingo nepraleidau.
Sekmadienį grįžo Arda ir Duygu, dariau jiem šaltibarščius (nes ketvirtadienį gerai gavosi :)), bet jie nebuvo labai entuiziastingai valgomi :) Vėliau mokiausi, nes antradienį bus turkų kalbos egzaminas.
Rodyk draugams
EILIC grupė su nauju dėstytoju Ergun
Ši savaitė palyginus buvo gana rami. Gavom naują dėstytoją, kuris mums dėstys iki kursų pabaigos. Gerai tai, kad jis visai linksmas ir draugiškas, blogai, kad nieko nesuprantu, ką jis sako - nes moka tik turkų, arabų, prancūzų (pasisekė Ronan) ir dar kažkokias kitas, kalbas tik ne anglų ar lietuvių… Taigi turkų kalbą vėl mokomės turkiškai :) - gramatiką gana sunku suprast, bet prie kalbos jau pripratau :D
Šiaip visą savaitę praleidom neišklysdami iš kelio: namai-universitetas-namai. Kažkokie visi nupušę labai pasidarėm. Man asmeniškai tai sunku rytais keltis - miegot einu apie 2 val., bet nepratus aš kiekvieną rytą 8h jau ant kojų stovėt. Tai šią savaitę, tik grįždavau iš paskaitų ir 20 val jau miegodavau (pora kartų su drabužiais nusmigau ir tik kitą rytą pabudau). Arda pradėjo skųstis, kad manęs nemato, nes kai jis grįžta iš universiteto - aš jau miegu :)
Trečiadienį su Marin ir Kadi vėl buvom policijos nuovadoj - pasiėmėm savo “Resident permit”, kuriame parašyta, kad aš esu ištekėjusi už užsieniečio (kas jis toks - neparašyta). Kadangi jie ten angliškai nelabai kalba, tai tingėjau aiškintis, todėl dabar su savim nešiojuosi dokumentą, pagal kurį aš ištekėjusi moteris :)
Ketvirtadienį vėl turėjom “Orientation day” - gaminom tradicinius turkiškus valgius: Sultan’s delight (Hünkar Beğendi), çiğ köfte, manta (pirma foto). Mums viską aprodė ir viskam vadovavo tikras virtuvės šefas, su daugybe apdovanojimų (antra foto) :). Kiekviena pora turėjo po du virtuvės šefus (irgi labai gerus, bet su mažiau apdovanojimų nei pagrindinis:)). Aš buvau poroje su Marin ir turėjom du vyrukus, kurie mokėjo angliškai - tad buvo labai linksma. Šiaip, nors Kocaeli ir sunku rast mokančių angliškai, bet visi virėjai toje virtuvėje sugebėjo bendrauti anglų kalba :)
Žemiau - Ronan ir Denes pora gamina çiğ köfte ir aš su Marin - Hünkar Beğendi.
Kaip ir kiekvieną penktadienį - vėl turėjom social activities day. Nežinau kodėl, bet manau, kad tarptautinio ofiso vadovai labai keistai supranta terminą „Social activities”. Nes kiekvieną penktadienį važiuojam į Hereke campus - Kocaeli universiteto kokį nors menišką fakultetą - anksčiau į fotografijos, dabar aplankėm menų fakultetą. Darėm kažkokius paveikslėlius. Prisirinkom žabų, lapų, nudažėm stiklą visokiom spalvom, uždėjom tuos žabus ir atspaudėm ant popieriaus. Aš padariau kažkoką panašaus į lietuvišką peizažą - namelis, medelis, pieva… Žodžiu, buvo nuobodoka ir kai sužinojom, kad kitą savaitę per „social activities day” vėl čia grįšim į skulptorių fakultetą žiest puodynių, aš su Denes nusprendėm, kad visko gali būt ir mes gal susirgsim…
Savaitgaliui aš, Daniela, Ronan ir Denes vėl keliavom į Stambulą. Kadangi visi jie visą savaitgalį lankė potencialius nuomoti butus, aš viena blūdinėjau po miestą. Šeštadienį aplankiau Aya Sofia (bažnyčia, pastatyta Bizantijos imperatoriaus ~6tame amžiuje, vėliau paversta į mečetę),
Aya Sofia (Hagia Sofia)
tada bandžiau užeit ant didžiojo Bosforo sąsiaurio tilto. Pasirodo misija neįmanoma - valandą klaidžiojau aplink tiltą, ieškodama kaip ant jo užlipt. Kai pagaliau pavyko kažkokiu kalnu, pralindus pro tvorą užsirepečkot ant jo - mane sustabdė policija ir neleido eit paaiškindama: „Problem var (ten problema)”. Tada 2 valandą praleidau lietuje aiškindamasi kaip nuo to tilto nulipt (atgaliniu keliu būtų buvė sunku - status kalnas), kai nulipau, pasirodo atsidūriau kito miesto gale šalia greitkelio - be autobusų. Tada, prabridus kažkokią pelkę, visa sušąlus ir murzina po kokių poros valandų pagaliau parsiradau į hostelį. Beje, apsistojom naujam hostel - pigesniame - 13 TL už naktį (26 LT) ir randasi pačiame miesto centre. Dar kas labia nustebino, kad hostelio savininkai, buvę Lietuvoj, tai labia linksma buvo. Su vienu iš jų apturėjom baisiai linksmą diskusiją apie lietuvius. Jis mat nelabi mėgsta lietuvių, nes jo mergina buvo lietuvė (rankininkė) ir paliko ne kokius prisiminimus :) Tai aš jam ir pareiškiau, kad pats kaltas, rankininkės - gan smarkios moterys, reikėjo moteriškesnę susirast :D Žodžiu labia linksmi vyrukai. Tad po po šilto dušo ir smagaus pokalbio Bosforo tilto nelabai ir prisiminiau :)
Vėliau prie mūsų prisijungė turkas, su kuriuo susipažinom, kai buvom fotografijos fakultete. Jis mus nusivedė pavalgyt (kažkodėl už mus visus dar ir sumokėjo), tada nuėjom į kažkokį jo mėgstamą barą - labai gražus - terasoj, paskui į kažkokį klubą - pašokom ir grįžom atgal į viežbutį. Kitą rytą pusryčiavau tik su Ronan (muzikantų gatvelėj radom pigų restoranėlį), nes italės anksti išlėkė butų apžiūrėt. Po pusryčių, Ronan irgi išlėkė apžiūrinėt būsto, o aš aplankiau Archeologijos muziejų, kurį parekomendavo Nicolas. Muziejus, beje labai didelis (užtrukau 3 valandas), tikrai vertas apsilankymo (bilietas 10TL=20LT). Jame eksponuojami archeologiniai radiniai susiję su Stambulu - labai įdomūs (yra netgi didelis trojos arklio maketas arba graikų šventyklos visas įėjimas, karalių sarkofagai, žmonių skeletai, indai ir t.t.) ir labai gražiai pateikti. Turkija turi savyje labai daug kultūrų (graikų, romėnų, arabų ir t.t.), tad pamatyt tikrai verta. Fotiko neturėjau- tai nėra fotkių, jei kam įdomu va linkas :): http://www.google.lt/images?q=archaeological+museum+Istanbul&hl=lt&prmd=ivnsm&source=lnms&tbs=isch:1&ei=6dJKTd7FCYfpOcW85QM&sa=X&oi=mode_link&ct=mode&cd=2&ved=0CBEQ_AUoAQ&biw=1358&bih=579
Po muziejaus tebuvo laiko tik nusigauti iki autobusų stoties (tramvajus - keltas per sąsiaurį - pėsčiomis iki stoties). Nusipirkom bilietus 17.30 valandai, tad su Daniela ir Laura dar spėjom išgert arbatos, sulaukėm Ronan ir Denes ir parkeliavom atgal į Kocaeli.
Vieną dalyką, kurį supratau per šį savaitgalį - niekada negalėčiau keliauti viena - numirčiau iš neturėjimo su kuo pasidalint momentinėm emocijom :) Pagarba Rokui ;)
Rodyk draugams
Blogo įrašai truputį atsilieka nuo esamojo laiko, teisinuosi tuo, kad namie interneto nėra (taip taip, šiam pasauly egzistuoja studentų, kuriem internetas 24 valandas per parą nebūtinas, ir pas tokiuos unikumus aš gyvenu (beje, neturint interneto, pastebėjau, kad laiko daugiau aplinkiniui pasauliui lieka) :)). Bet kokiu atveju (kad ir atsilikdama nuo esamojo laiko) noriu papasakot apie savo antrąją savaitę Kocaeli.
EILIC grupė (per vidurį, šalia manęs - mūsų dėstytoja)
Savaitė prasidėjo visai gerai - gavom dėstytoją, kuri moka anglų kalbą (pirmąją savaitę turkų kalbos mus mokė turkė dėstytoja, kuri nesuprato nei žodžio angliškai). Nauja dėstytoja atnešė ir privalumų ir trūkumų: paskaitos tapo žiauriai intensyvios, po dienos namo grįždavau kaip po karo ir norėdavau tik miego, bet tuo pa metu labai daug išmokom. Gaila, tačiau ši dėstytoja mums dėstė tik savaitę…
Kaip jau minėjau, savaitė buvo gana sunki, todėl vakarais niekas niekur nenorėdavo eit, tik namo. Antradienį vakare su Ronan, Denes ir Marin buvom susiruošę išeit kur nors, bet sugebėjom tik nueit iki Kocaeli Köfte užkandinės ir pavakarieniaut. Bevalgant sugalvojom, kad eisim kur nors kitą dieną. Denes privertė mane paragaut tos užkandinės tradicinio Köfte (taip jie vadina kotletus pasirodo) bandelėje - žiauriai skanūs ir pigūs, tad vakarą skaitau nusisekusiu - pigiai ir labai skaniai pavakarieniavau.
Pasisekė, kad ketvirtadienį neturėjom paskaitos, tad trečiadienį visi susiruošėm į miestą. Iš tikrųjų, Kocaeli gana konservatyvus miestas. Centre jie turi vieną gatvę, kur yra visi barai, tad kai susiruoši kur nors išeit labai didelių dilemų ar diskusijų nekyla dėl vietos pasirinkimo :) Jau praeitą savaitę buvom radę neblogą barą, kuriame groja neblogą muziką, sąlyginai pigūs gėrimai ir futbolą rodo (mūsų grupėj yra vokietis, italas ir prancūzas, tad futbolas - gana svarbus dalykas). Taigi tame bare ir praleidom vakarą, bėda tik ta, kad per pirmas dvi vasario savaites turkų studentai turi egzaminus, todėl miestas ir barai vakarais praktiškai tušti ir užsidaro apie 24h, taigi apie 23h jau buvau namie, gėriau arbatą ir bandžiau turkiškai kalbėt su Ardos draugais muzikantais.
Ketvirtadienio popietę turėjo „orientation days”. Važiavom į policijos nuovadą nes aš ir abi estės turėjom pasidaryt Resident permit (tai toks mažytis turkiškas pasas, už kurį sumokėjom po 75 EUR (149 TL=300 LT, tam, kad galėtume gyvent Turkijoje - apie šį dokumentą papasakosiu detaliau kada nors vėliau - grynas popierizmas ir nesusipratimas). Vėliau visi važiavom į Hereke kilimų muziejų. Jei kas pamena, tai pasakojau, kad Dolmabache rūmuose mačiau didžiausią pasaulyje kilimą, tai va dabar mačiau gamyklą, kuriame jį pagamino:) Iš tikro tai nėra, ką ten pasakot - daug kilimų ir tiek. Žemiau - nuotraukos iš šios kelionės (pirmoje - siūlų dažymas, antroje kažkokios staklės, trečioje - šilkverpių kokonai su išvirtais šilkverpiais viduje… feee….).
Penktadienį per “Social activities day” važiavom į Kartepe (Sniego kalva). Kartepe - slidinėjimo kurortas, beje, labai gražus. Gaminom pietus namelyje kalnuose (pirmos trys nuotraukos žemiau), tada užsikėlėm keltais ant kalnų (ketvirta nuotrauka), išgėrėm kavinėj karšto šokolado, pažaidėm kortom. Grįždami dar sustojom stovyklavietėj (paskutinė nuotrauka)- išgėrėm turkiško alaus ir grįžom atgal į miestą.
Basilica cistern (Medusa (viena iš dviejų))
Savaitgalį visi važiavom į Stanbulą. Gan įdomus savaitgalis buvo - daug linksmesnis nei praėjęs. Į Turkijos sostinę šį kartą keliavom jau visi (tik Nicolas pavėlavo į autobusą, tai prie mūsų prisijungė vėliau). Stanbule Denes parodė vegetarišką restoraną - valgėm humus (kažkas iš pupelių:)) ir vegetariškus kotletukus - taip ir nesupratau iš ko jie pagaminti, aš dar gėriau ypatingą kavą (taip buvo meniu parašyta), bet ir nesupratau kuo ji įpatinga :). Tokie įdomūs pietūs man pasirodė, italės vegetarės buvo baisiai laimingos, o pesimistiškoji estė Kadi piktinosi išleidus pinigus neskaniems pietumas. Aš asmeniškai, nežinau ar norėčiau pakartot tuos patiekalus, bet pabandyt buvo verta.
Basilica cistern
Po pietų sugalvojom aplankyti Topkapi rūmus ir Basilic cistern (Požeminė vandens saugykla). Nuo restorano iki Topkapi rūmų gana nemažas kelio gabalas, bet visi nusprendėm, kad galim eit pėstute - pamatysim daugiau miesto, tik Kadi vos nenumirė iš nuovargio ir bambėjimo,kodėl negalim imt tramvajaus… Bet kokiu atveju pamatėm nemažai miesto, tačiau Topkapi rūmai, kai atvykom (apie 16h) jau buvo ruošiami uždarymui, tad nusprendėm , kad atkeliausim kitos dienos ryte. Tą vakarą aplankėm tik Basilic cistern - labai graži ir romantiška vieta.
Hostelio kambaryje
Grįžtant į viežbutį sugalvojom, kad esam Turkijoj jau dvi savaites, bet dar neragavom turkiškos Raki, tai užlėkėm į prekybos centrą, nusipirkom raki ir užkąst (išskyrus Kadi, mat jai kažkas su skrandžiu pasidarė, nors jau po pusvalandžio ji puikiausiai kimšo čipsus :))), ir grįžom į hostelį. Pora valandų praleidom gerdami raki (tiek truko šešiem žmonėm išgert 0,3 litro turkiškos raki :), nes italai - ne lietuviai, viską daro lėtai ir pasimėgaudami, tai aš, estė ir prancūzas dažniausiai sėdėdavom ir laukdavom:)) Po to visi susiruošėm į miestą (tik Kadi kažko su mum nėjo, sakė nemėgsta ji klubų ir barų). Ronan norėjo mums parody kažkokį klubą, kuriame ERASMUS studentai renkasi. Aš su Daniela vos nenumiriau ten :) Vaizdas maždaug toks: pilnas klubas bernų, trys merginos su miniakais ant scenos staipos, daug lazerių mirksi ir muzika toks bumčikas su musių zvimbimo intarpais :) Kai Ronan pradėjo mus kviest šokt, tai tik pasiteisinom, kad norim alaus nusipirkt ir likom sėdėt prie stalo:) Tiesa, pirmą kartą susidūriau su turkų bandymu apgaut užsieniečius. Kai priėjom prie baro paparašyt meniu - mum tik pasakė, kad 0.3 L alaus kainuoja 10 TL (~20 LT), viskis - 20 TL (40 LT) ir t.t. Aišku, mes apsisukom ir ruošėmės eit, bet tada pribėgo jau kitas barmenas ir pasakė normalias kainas (pasirodo viskas dvigubai pigiau). Bet kokiu atveju, mes su merginom nusprendėm, kad nenorim ten likt ir susiruošėm išeit. Belipant žemyn link išėjimo (ten įdomiai klubai įsikūrę - daugiaaukštis pastatas (~5 aukštų) ir kiekvienam aukšte vis kitas klubas) išgirdau grojant Gogol Bordelo dainą „Not a crime” ir pasiūliau užeit visiem. Patekom į balkanų muzikos tūsą :), kuriame ir praleidom likusį vakarą - tiek atsišokom, kad kitą dieną kojas skaudėjo.
Sekmadienį aš, Marin ir Kadi (nes visi kiti savo ERASMUS praleis Stanbule, tai tą dieną jie visi ėjo apžiūrėt butų nuomai) nuvažiavom iki Topkapi rūmų. Šį kartą pasirinkom tramvajų, nes po Kadi „normalaus” tualeto paieškų (neįtiko hostelio tualetai, nes vanduo buvo dingęs) ir bandymų sekmadienį išsikeisti pinigus (nesutiko, kad jai paskolinčiau, nes jai reikėjo JOS nuosavų pinigų) turėjom mažai laiko pilies aplankymui. Oras pasitaikė nekoks, lijo, tad Kadi pasipiktinimui dėl viešo apiplėšimo (nes bilietai į rūmus gana brangūs) ir kokia baisi šita diena nebuvo galo. Ačiū Dievui į pilies Haremą ji nusprendė neit (nes reikėjo primokėt, o Kadi ir taip jau pakankamai apiplėšta jautėsi), tad aš ir Marin labai linksma baigėm ekskursiją po pilį. Man asmeniškai Topkapi rūmai, palyginus su Dolmabahce, nebuvo tokie įspūdingi, bet aplankyti visai verta. Tik reikia pasiruošti gana nemažai sumokėti (20 TL įėjimas + 15 TL haremo aplankymas +10 TL audio gidas (kurio mes neėmėm, bet mano manymu,jei nori ką nors suprast tai jo reikėtų)=45 TL=90 LT). Žemiau - nuotraukos iš Topkapi rūmų (pirmos dvi nuotraukos - haremas, trečia -koridorius iš rūmų į haremą, ketvirta - rūmų fasadas).
Po ekskursijos nusigavom iki autobuso ir mano savaitgalis Stanbule baigėsi Kadi fraze:” What? No TV? No headphones?” (nes kai kurie autobusai turi televizoriukus su ausinėm, o šis vargšas neturėjo).
Štai taip praėjo antroji savaitė Turkijoj.
Rodyk draugams
Saldumynų parduotuvės - dažnas reiškinys miesto centre
Pirmąjį ketvirtadienį, turėjome orientacinę popietę. EILIC koordinatorės nuvedė mus į miesto centrą - aprodė visus pagrindinius prekybos centrus, parduotuves, kavinukes ir gatves (pastarąsias per pirmas tris dienas jau mintinai žinojau nes kasdien po dvi valandas klaidžiodavau pasiklydus).
Saldumynų parduotuvės - dažnas reiškinys miesto centre
Beklaidžiojant po gatves mus išgirdo kažkokie besikalbantys vyrai ir paklausė iš kur mes. Kai pasakiau iš Lietuvos vienas jų pradėjo rėkaut: ja tože magu gavarit pa ruski. Ir pradėjo su manim rusiškai kalbėt. Tai aš jam tik „ Nu ja gavarit pa ruski nemagu.” ir nuėjau, viena estė tai kažką ten rusiškai pakalbėjo, bet nežinau ką.
Turkiškos kavos degustacija Kahve
Paskui ėjom ragaut turkiškos kavos, bet restoranėlis į kurį mus norėjo vestis buvo uždarytas. Tada organizatorės nusivedė mus į vadinamą Kahve - ten įleidžiami tik vyrai, jie geria kavą, pletkina ir žaidžia stalo žaidimus. Duygu vėliau paaiškino, kad ten renkasi ne per protingiausi žmonės ir juos vadina pletkininkais vyrais. Iš pradžių, kai pamatė, kad mes merginos nenorėjo įleist, bet po to kai organizatorės paaiškino, kad mes užsieniečiai norintys paragaut turkiškos kavos tai įleido :) visi labai į mus žiūrėjo - nes merginos tame Kahve neįprastas dalykas, bet aptarnavo tai labai maloniai. Turkiška kava geriama iš labai mažiukų puodukų (žaisliniai), prieš tai išgeriant stiklinę vandens. Išgėrus kavą turkės mum iš tirščių pranašavo ateitį – nieko įdomaus :))Taip pat dar aplankėm turkišką turgų (bazar), labai triukšmingas ir spalvingas. Dar kas labai keista, kad tas turgus labai didelis (panašus į gariūnus), bet randasi pačiame miesto centre. Pirmoje nuotraukoje yra tabakas :) kilogramais pardavinėja - vienas kg kainuoja nuo 30 iki 50 LT (15-25 TL). Šiaip tai jie ten viską sveriamais kiekiais pardavinėja (makaronus, ryžius ir t.t.)
Penktadienį keliavom į Kocaeli universiteto fotografijos fakultetą. Ten turėjom paskaitą apie fotografavimą.
Fotografijos fakulteto valgyklos kiemas ant viduržemio jūros pakrantės
Pasirodžiau labai protinga, nes žinojau kas yra fokusas, diafragma ir auksinis pjūvis. Paskui vaikščiojom po Viduržemio jūros pakrantę ir bandėm praktiškai pritaikyt žinias (mano fotikas mirė, tai aš su Ronan (jis neturėjo fotiko) džiaugėmės galimybe grožėtis jūra, laivais ir pakrante. Bet kokiu atveju manau, kad Marin padarė tiek nuotraukų, kad ir už mane ir už Ronan ir už dar penkis žmones). Įdomu buvo pažiūrėt kaip žvejai dirba, o šalia jų - labai daug kačių ir paukščių. Labai juokinga buvo, kai moteris stovėjo po stulpu o paukštis, tupėjęs ant jo ją apsiusiojo (labai didelis paukštis buvo, iš pradžių maniau, kad kas nors puoduką vandens ant jos užpylė). Šiaip šita dalis pakrantės - okupuota žvejų.
Mitingas Istiklal gatvėje - jie čia nuolat dėl ko nors mitinguoja :)
Šeštadienį važiavom į Stambulą (ne visi - penkiese iš devynių). Labai gražus miestas. Buvom Muzikantų gatvėj - ten parduotuvės vien tik su muzikos instrumentais ir šalia sėdi muzikantai ir džiamina :) Dar aplankėm Taksim aikštę (pagrindinė Stanbulo aikštė), Galata tiltą, Blue mosq (mečetė), Grand bazar (vieną didžiausių pasaulyje turgaviečių, kurios daugiau nenorėčiau aplankyt – man kaip santūriai lietuvei paskutinius nervus ištampė tie pardavėjai – rėkia į ausį, liepia pirkt eina iš paskos – kažkoks siaubas.
Žemiau iš eilės: Grand Bazar įejimas, Sofijos muziejus, Blue mosq eksterjeras, Blue mosq interjeras.
Vakare kai ėjom Galata tiltu – ten jame įsirengę kavinės ir prie kikevienos jų stovi po žmogų, kuris kviečia užeit. Tai po to turgaus aš tokia pikta buvau, kad Ronan juokėsi, kad su manim labai gerai eit, nes kai koks turkas prieina kviest į kavinę, aš tokį veidą nutaisau, kad jis tik pakelia rankas, pasako ok ok sorry sorry ir nueina man dar nei žodžio nespėjus ištart). Kairėje pusėje esančios nuotraukos - Galata tiltas, o žemiau - požeminė perėja šalia tilto, kurios ilgis gal 100m., bet ėjom tai gal pusvalandį.Taip pat dar vaikščiojom Istiklal gatve (panaši kaip Gedimino pr. tik daug daugiau parduotuvių, kavinių ir ilgesnė), bet labiausiai man patiko Dolmabahce rūmai- va tie tai tikrai įspūdingi, pastatyti ant Viduržemio jūros kranto, su vaizdu į Bosforo sąsiaurį. Apsidžiaugiau, kad turiu ISIC - bilietas kainavo 2 LT (1 TL), o kitiems 20 LT (10 TL) :) Beje, muziejuose labai įdomi ir labai man patinkanti tvarka: po pilį klaidžiot vieniem neleidžia, kas 30 min. organizuojamos ekskursijos su gidu (anglų arba turkų kalba - grupę pasirenki pats). Mūsų gidė puikiai mokėjo anglų kalbą tad ekskursija buvo labai įdomi, truko dvi su puse valandos. Įeinant į pilį davė ant batų apsimaut tokius maišelius - kad nespurvintume kilimų (o jie baisiai gražūs - mačiau didžiausią pasaulyje kilimą). Žemiau esančios trys nuotraukos - kelios iš nedaugelio, ką Danielai pavyko nufotkint, nes fotografuoti ten uždrausta. Jei norit pamatyt daugiau galit pažėt čia: http://www.google.lt/images?hl=lt&xhr=t&q=dolmabahce+palace&cp=17&um=1&ie=UTF-8&source=univ&ei=0gQ3Tfj8FtuH4gakjsi8Ag&sa=X&oi=image_result_group&ct=title&resnum=2&sqi=2&ved=0CDkQsAQwAQ&biw=1366&bih=567.
Vakarą praleidom bare su prancūzo draugais - apie penkiolika prancūzų:) Su italėm nusprendėm, kad prancūzai nelabai draugiški žmonės, nes ne prancūzai buvom tik mes tryse, tai merginos su mum net nesisveikino ir baisiai kreivai žiūrėjo, o vaikinai tarp savęs prancūziškai kalbėjo ir nelabai kreipė dėmesį, kad prie stalo yra žmonių nesuprantančių prancūziškai (t.y. angliškai kalbėt net nesivargino pabandyt). Stambule gyvenom tokiam hostely (kainavo apie 40 LT ir duoda pusryčius) pavadinime yra „Strait cat“ ir visam hostely lakstė gal 10 kačių :) Šiaip labai jaukus hostelis. Gyvenau su dviem italėm ir prancūzu.
Šiaip kelione likau patenkinta visai nebrangiai ir įdomiai apsisukom. Sekmadienį kai grįžau namo manęs jau laukė vakarienė (žinoma prieš tai iš Arda gavau sms: „Hi, how are u? When will u come back? I will prepare fish for dinner“). Labai mieli tie turkai :)
Rodyk draugams
Paskutiniame blogo įraše rašiau, kad papsakosiu apie lagaminų krovimą, bet šią istoriją praleisiu, nes jau pora savaičių kaip esu Turkijoje, tai ir įdomesnių dalykų papasakot atsirado :)
Skrydis buvo labai malonus. Tiesa, oro uoste teko išmesti du butelius švyturio alaus, kurio vežiau turkams, pas kuriuos gyvenu, dovanų, nes lagaminas buvo 2 kg. per sunkus. Šiaip leidžiama 30 kg su +2kg paklaida. Maniškis svėrė 34kg. Lėktuve davė daug ir skaniai valgyt (daržovių troškinys su kepta vištiena ir ryžiais, bandelė su sviestu, krekeriai su padažu, turkiškas pyragas, kava) ir šiaip skrydis neprailgo (Ryga-Stambulas truko apie 2.30h). Šiaip tai turkai visą laiką visus maitina. Vėliau iš Ataturk oro uosto su metro važiavau į Esenler autobusų stotį, o iš jo su autobusu į Kocaeli miestą (kuriame ir leidžiu savo dienas). Tai autobuse (nors kelionė truko tik 1 val.) ir kavos duoda ir ekranai su touch screen yra - gali žaidimus žaist, tv, muzikinius video klipus ar filmus žiūrėt, radijo klausyt.
Fakulteto fasadas (visų fasadai daugiau mažiau panašūs)
Turkai - baisiai paslaugūs. Oro uoste ieškojau kaip į metro nusigaut, tai ir metro parodė ir bilietą padėjo nusipirkt. Paskui iš metro ieškojau kaip iki autobuso nusigaut, tai kitas darbuotojas vos ne už rankos nuvedė, bilietą nupirko ir į autobusą pasodino. Autobusų stoty susipažinau su viena angle, kuri su savo vyru turku vyko iš stoties į tuo pačiu autobusu. Tai prižiūrėjo mane, kad toj stotelėj išlipčiau ir net siūlėsi iki gyvenamos vietos palydėt :) Šiaip tereikia tik paklaust ko nors ir visada mielai padeda, net jei ir nelabai anglų kalbą moka. Kaip bebūtų reikia saugoti savo svarbiausius dalykus: pasą, piniginę, telefoną ir stengtis, kad aplink nuolat būtų žmonių – nepatartina su paslaugiais turkais gatvių pakampėm vaikščiot:)
Kocaeli Universiteto įėjimas
Atvykus į Kocaeli susitikau su studentais su kuriais dabar ir gyvenu (Arda - vaikinas, studijuojantis klasikinės gitaros atlikimą, Duygu - jo mergina, ekonomistė). Labai mieli. Nusivedė mane kababų valgyt (baisiai aštriai jie čia mėgsta:)), ir turkiško alaus nupirko. Man už nieką neleido mokėt. Ir paskui dar tris dienas maistą pirko ir neleido man leist pinigų, kol vieną dieną aš parduotuvėj vos nepradėjau rėkt iškėlus piniginę, kad aš turiu pinigų ir noriu juos leist :)) nuo to laiko ir man leidžia prie maisto produktų pirkimo prisidėt, nors nuolat priekaištauja, kad aš daug pinigų išleidžiu maisto pirkimui. Nors aš taip nemanau, per dvi savaites (14 dienų) prie maisto pirkimo prisidėjau mažiau nei 35 TL (~70 LT) :)) Kol kas palyginus su Lietuva man čia gana kurortinis gyvenimas. Keliuosi 8h einu į paskaitas (iki 16h) tada su grupiokais einam pavalgyt (dažniausiai valgom Kocaeli universiteto valgykloj – pietūs 4 TL (8LT) ir prisivalgai kiek tik nori (sriuba, mėsos patiekalas, bulvės, ryžiai, salotų kiekis neribojamas, bandelė, vanduo),
Universiteto valgykla
Va tiek gali gauti valgyti už 8 LT (4 lyras) :)
vakarais valgom kur nors centre (už 5 TL=10LT gali puikiai pavalgyt), paskui einu namo, ten į mane ateina pažiūrėt studentų turkų su kuriais gyvenu draugai. Vieną kartą tai iš viso juokingai buvo: prašė pakalbėt lietuviškai, o paskui ir padainuot :D Vakarai tai mano panašūs kaip Lietuvoj: ateina mano sugyventinių (Arda - vaikinas, kuris studijuooja muzikos akademijoj klasikinės gitaros atlikimą, ir Duygu - jo mergina, ekonomiką studijuoja) draugai, sėdim kalbam ir geriam arbatą (alkoholis čia baisiai brangus: pigiausio vyno butelis 24 LT, 0.3 l. alaus 5 LT parduotuuvėj o 0.3 L bare apie 10 LT, žodžiu, tam kad būtum alkoholikas čia reikia būti dar ir turtingu).
Klasė, kurioje pirmas pora savaičių vyko paskaitos
Bėda, kad dauguma Arda ir Duygu draugų mažai kalba angliškai, tai pokalbiai tokie biškį riboti. Arda mažai mane supranta, bet kažkaip susikalbam ir labai linksma su juo. Jis kaip tėvas elgiasi, pavyzdžiui, gamina pusryčius, vakarienę, čia kada klausia: How is our water?, aš tai klausimo nesupratau :) o jis sako ar tu gerei mūsų vandenį iš krano? Aš jam sakau, kad dar ne arba nepamenu, kad gerčiau, o jis sako: You must drink water, 2 litras per day, it is good for your health :D užvakar kai buvom Stambule su grupiokais gavau tokį sms: Indre, how are u? Dont forget to eat! O pirmą savaitę man reikėjo nusipirkti sąsiuvinį ant kurio rašyt, bet pamiršau. Grįžtu namo, o Arda klausia: ar nusipirkai sąsiuvinį? Sakau - nea, pamiršau, o jis man paduoda sąsiuvinį ir sako: žinojau, kad pamirši tai nupirkau tau šiandien kai buvau parduotuvėj :) Žodžiu labai rūpestingas :D
Duygu - gerai kalba angliškai, labai linksma su ja. Gaminam kartu valgyt, o jos draugėm aš kažkodėl labai graži esu. Beje turkų merginos labai labai gražios - mažos, smulkutės, storais ilgais juodais plaukais, didelėm rudom akim ir baisiai gražiai išlenktais antakiais bei ryškiom blakstienom.
Šiaip visi žmonės čia laba žemi, jaučiuosi biškį kaip bokštas, iš mano grupės tai tik viena estė ir vokietis už mane aukštesni. Beje apie mano EILIC grupę: esam 11: 2 estės (Marin ištekėjus, nors jai dar tik 23. Klausiau kaip jis ją privertė ištekėt:) o ji sako myliu aš jį, o jis labai gyvenimą susiplanavęs ir norėjo tuoktis tai ir susituokėm :), Kadi - vo tokio nepozityvaus žmogau dar savo gyvenime nemačiau-viskas (t.y. VISKAS) jai yra blogai, per pora savaičių dar negirdėjau, kad jai kas nors patiktų), 3 italės (Natasha savanorė dirbanti mokytoja turkų mokykloj, Daniela 26 metų politologė – labai faina, labai susidraugavom, Laura - faina ir labai šneki, ji šneka trigubai daugiau nei aš ir dvigubai greičiau nei Reda. Kelionės į Stambulą pabaigoje aš su Daniela buvom taip pavargę nuo jos, aš tai norėjau kuo nors ją užkišt :) labai varginanti, bet dažnai priverčia juoktis:D kai kalba jai net nereikia įkvėpt, tai neįmanoma į jos monologą įsiterpt :)); 1 prancūzas (Ronan yra žemas ir smulkutis, labai draugiškas ir visada stengiasi rūpintis merginomis), 1 vokietis (Denes – paplaukęs keliautojas, į Turkiją atvyko iš kažkokios Egipto dykumo oazės, dabar darosi Sirijos vizą, nes po EILIC žada ten važiuot, o vėliau planuoja kelionę į Iraką), 1 slovakė (Jana - gana tyli nelabai dar su ja bendravau nes ji tik prieš pora dienų prisijungė), 1 italas (Nicolas gana simpatiškas, linksmas ir draugiškas vaikinas, kuriam (mano ir italių spėjimu) patinka vaikinai), 1 ispanas, kuris atvyks tik kitą savaitę tad kol kas apie jį nieko nežinau.
Kocaeli universiteto stovykla (baisiai didelė - dešimt saulėtekių (jei ne daugiau) tilptų)
Praeitą savaitę su grupe buvom barų gatvėj (ji taip ir vadinasi, nes ten vien barai ir klubai - bet labai jaukūs, nieko panašaus į pabo latino ar prospekto pub, gal labiau į pogo, bet šiek tiek ne tokie pankiški), paskui vakarą pratęsiau su namiškiais ir jų draugais (toj pačioj gatvėj), tada bandžiau jiem gamint patiekalą su kario padažu, bet jie čia neturi nei padažo (tik karį) nei anakardžio riešutų, kurie būtų be druskos. Galvoju ai pagaminsiu aš tą padažą - bet jie grietinės neturi tik beskonį jogurtą. Tai žodžiu improvizavau :) Sakė, kad skanu ir viską suvalgė:) tada jie man koncertą turkišką surengė. Arda su savo kitu draugu muzikantu grojo, Duygu dainavo, o jos draugės šoko :) Kitus savaitės vakarus buvom namie, žiūrėjau filmus, bendravom. Ketvirtadienį su grupe turėjom orientacinę dieną, penktadienį – socializavimosi dieną, o savaitgalį visi važiavom į Stambulą. Bet apie tai kitame įraše.
Rodyk draugams
Ir vėl trumpam buvau pamiršusi blogą :) Bet paskutinės savaitės - kažkas nerealaus - jaučiaus kaip sapne, tik dar nenusprendžiau košmaras, drama ar koks kitas žanras jame dominuoja. Per pusantros savaitės turėjau išsilaikyti paankstintą sesiją - tokio patyrimo daugiau nenorėčiau pakartot, biškį bemiegės naktys ir vistiek vos vos išsilaikai (bet tris egzaminus jau išlaikiau, vieno atsakymo dar nežinau, o vieno neišlaikiau ir teks perlaikyti prieš pat naujus (gruodžio 30d.)), kalėdos praėjo gan ramiai, taigi pailsėjau ir susigulėjo viskas.
Šį kartą papasakosiu kaip gauti vizą (šiandien ją pasiėmiau) ir susitvarkyti draudimą. Taigi vizas išduoda Turkijos Ambasadoje. Jos adresas: Didžioji g. 37, Vilnius. Darbo laikas: 9h-12.30h; 14h-16.30h (nors internete visur rašo, kad antroje dienos pusėje dirba nuo 13.30h iki 17h - geriau ten tokiu laiku nesirodyti - gali neatidaryti durų:)) Einant į ambasadą reikia su savimi turėti:
1. užpildytą studijų vizos formą (ją duoda ir ten, bet geriau nusinešti užpildytą ji yra čia: form)
2. galiojantį pasą (jis turi galioti trimis mėnesiais ilgiau nei norima gauti viza)
3. Vieną pasinę nuotrauką
4. Universiteto į kurį važiuosit laišką, kuris patvirtina, kad jus priima
5. Studento pažymėjimą
6. 60 eurų (ne 350 LT bet 60 eurų)
Vizą padaro per dvi dienas, bet man kažkodėl per savaitę :) čia gal todėl, kad prieš šventes dariausi:) Jei kils klausimų tai galit kreiptis adresu: turkemb.vilnius@mfa.gov.tr arba telefonu: 2649570/71. Nežinau ar jie ten angliškai kalba, nes su manim visi bandė kalbėt lietuviškai - sunkiai - bet susikalbėjom:)) Dokumentams prisuot užtrukau 5 min. (visus dokumentus turėjau iš anksto ir buvau užpildžius)
Tai tiek apie vizą, o dabar apie draudimą.
Tiems, kas vyks į ES šalis- tai užtenka europinio sveikatos draudimo - jis išduodamas nemokamai (galit daugiau pasiskaityti čia: http://www.vlk.lt/vlk/pr/?page=item&kat_id=7&date=2005-01-14&item_id=1286), tik reikia užpildyti formą internete https://kvp.vlk.lt/uzsakymai/, ir paskui nueiti ją pasiimti. Aš pasidariau kortelę - dėl viso pikto - gal pakeliaut grįžtant sugalvosiu :) Maža ką…
Tokiems kaip aš, kurie vyksta į Turkiją - sudėtingiau, nes ten ta kortelė negalioja, tai reikia pačiam apsidraust. Draudimo kompanijų Lietuvoj pakankamai, kurios siūlo tokias paslaugas. Štai pateikiu keletą jų skaičiuoklių (kurios pasakys, kiek kainuos jum draudimas). Skaičiavau kainą 152 dienų (~5 mėn) trukmės draudimui, draudimo suma: 70 000 - 100 000 EUR.
Lietuvos draudimas: http://www.ld.lt/index.php/draudimas/apsidrauskite_internetu/61 (kaina apie 450 LT)
ERGO: https://www.e-polisas.lt/lt/travels/step1 (kaina apie 350 LT)
IF: https://web.if.lv/B52LT/if/policies/Travel/entry.aspx (virš 400 LT)
Draudimas (puslapis kuris lygina draudėjus): https://www.draudimas.lt/index.php/travels/insurance/step1 (kainos nuo 350 iki 500 LT)
O šiaip tai atradau keletą gerų dalykų, kuriuos pritaikiau sau :) Mano kelionė bus 6 mėnesių. Taigi draudimo man reikia pusmečiui, kaina gaunasi apie 400 LT. Tačiau yra keli dalykai, kurie man sutaupys pinigų:
1. Turiu Master Card mokėjimo kortelę - pasirodo visiem master card ir visa classic kortelių turėtojams galioja kelionių draudimas (65 000 EUR suma medicininėms išlaidoms ir dar kažkiek tūkstančių nuo nelaimingų atsistikimų). Problema: kreditines korteles gali įsigyti ne visi - tik su stabiliom pajamom, metinė kortelės kaina apie 50 LT, draudimas galioja tik 30 dienų. Bet kokiu atveju tokią kortelę aš jau turiu iš anksčiau, tad gaunasi kad sausio mėnesiui draudimo man nereikės :) Lieka likę penki mėnesiai.
2. Tiems kas turi ISIC - tarptautinį studento pažymėjimą - užsisakant kelionių draudimą per zig zag kompaniją, ERGO draudimas kainuoja 35 % mažiau. Tagi 152 dienų draudimas kainuos apie 220 LT. Kadangi pasidariau ISIC (jį galima užsisakyti čia: http://www.isic.lt/lt/?itemId=1005929 arba nuėjus į Zig zag atstovybę ir nusinešus su savimi savo studento pažymėjimą bei nuotrauką, ISIC kaina - 30 LT), taigi gaunasi sutaupiau draudimui apie 200 LT :)
Tai tiek apie vizą ir draudimą. :) Jau kroviausi lagaminą - kitą kart papasakosiu kaip atsikratyt nereikalingų daiktų… Ir dar su manim susisiekė studentai pas kuriuos gyvensiu EILIC kursų metu :) Bet čia jau kitam įraše :)
Rodyk draugams
Kadangi apie sveikatos draudimą dar nieko normalaus nesužinojau (nors Lietuvos Draudimui parašiau jau prieš pora dienų - atsakymo nėra) tai užsiėmiau kita veikla - susipažinti su vieta, į kurią važiuoju. Šį kartą papsakosiu ką sužinojau apie Kocaeli universitetą - jame praleisiu vieną mėnesį.
Taigi, pirmiausiai ką padariau - pasinaudojau Kocaeli patarimu atsiųstame laiške (jį rodžiau anksčiau) - patikrinau jų puslapį. Tiesa, puslapio skiltį, kuri skirta EILIC studentams, radau ne iš kart :) Štai ji: http://int.kocaeli.edu.tr/int/eilc.php. Iš informacijos sužinojau, kad esu sąraše studentų, atvykstančių į kursus, pasiskaičiau informaciją ir radau, kaip užsiregistruoti jei noriu gyventi bendrabutyje. Reikia užpildyti formą (http://int.kocaeli.edu.tr/int/eilc.php?Accommodation=Info) ir išsiųsti ją el. paštu eilc@kocaeli.edu.tr.
Bendrabutis (tom penkiom savaitėm) kainuoja 65 EUR (225 LT) + dar reikia susimokėti 110 EUR (380 LT) užstatą, kuris grąžinamas pasibaigus kursams. Bendrabučio kambaryje gyvena po 4 studentus.
Žinoma, užsimaniau pamatyt kaip tas bendrabutis atrodo - radau nuotraukų:)
Balkonas
Poilsiui
Bendrabučio vaizdas iš toli
Kambariai (man truputį panašu į ligoninę :)
Koridorius ir valgykla
Daugiau nuotraukų galima rasti čia: http://www.facebook.com/group.php?v=info&gid=6546207838 ir čia: http://www.yurtkurbolu.gov.tr/Section.aspx?pgSection=yurtDetay&yurtid=13
Taip pat dar paieškojus radau facebook’e filmuką kurį padarė buvę EILIC studentai:
http://www.facebook.com/video/video.php?v=456170841951&oid=131257806925199&comments
Tai tiek kol kas žinių apie Kocaeli - iš praėjusio pusmečio EILIC studentų nuotraukų kurias radau http://www.facebook.com/album.php?aid=31333&id=131257806925199 - žmonės atrodo laimingi, tai gal viskas bus gerai :))
Rodyk draugams
